Dialektologija

Dialektologija (sen. gr. διάλεκτος = diálektos 'tarmė' + sen. gr. λόγος = lógos 'mokslas'), arba tarmėtyra – tarmes tirianti kalbotyros šaka. Dialektologija susidarė XIX a. antroje pusėje kalbotyroje pradėjus taikyti lyginamąjį metodą ir nagrinėti kalbų tarmes. Dialektologija skirstoma į sinchroninę (aprašomąją) ir diachroninę (istorinę).

Aprašomoji dialektologija

Aprašomoji, arba sinchroninė, dialektologija nagrinėja tarmes ir jų ypatybes, kurios fiksuojamos tyrimo metu. Aprašomojoje dialektologijoje daugiausia pasitelkiami monografinio aprašymo ir arealinės kalbotyros metodai.

Istorinė dialektologija

Istorinės, arba diachroninės, dialektologijos tyrimų objektas – tarmių ir jų ypatybių kilmės priežastys, vystymasis, chronologija. Tiriant šiais atžvilgiais taikomas rašto paminklų kalbos ir retrospektyvinio dabartinių tarmių duomenų lyginimo metodas, analizuojami onomastikos, archeologijos, etnologijos, istorijos faktai. Istorinė dialektologija padeda suprasti kalbos ir tautos istoriją. Tarmių paplitimo teritorijos tarpusavyje neretai skiriasi savitais etnografijos bruožais, todėl pradžioje dialektologija buvo suartėjusi su etnologija, kai kur šios sąsajos matomos ir dabar.

Lietuvių dialektologija

Lietuvių dialektologija pradėta vystyti XIX a. antrojoje pusėje. Ankstesnėse, XVII–XVIII a. gramatikose būta duomenų apie lietuvių tarmes, tačiau daugiau jų pateikė A. Šleicheris (1857 m. tarmių tekstų rinkinys), J. Juška („Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašymas arba ortograpija“, 1861 m.), F. Kuršaitis („Lietuvių kalbos gramatika /Grammatik der litauischen Sprache“, 1876 m.) ir kiti. Lietuvių dialektologijos pradininkai buvusiose LDK žemėse – A. Baranauskas ir K. Jaunius. A. Baranauskas užrašė daug Kauno gubernijos tarmių tekstų (išleisti 1920–1922 m.), tiriamajame darbe „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ („Zametki o litovskom jazyke i slovare“, 1898 m.) pristatė pirmąją lietuvių tarmių klasifikaciją – išskyrė ir charakterizavo 11 svarbiausių tarmių. K. Jaunius aprašė (1890–1898 m.) Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio apskričių tarmes, jo pasiūlyta tarmių klasifikacija šiek tiek skyrėsi (A. Salys ir kiti kalbininkai vėliau ją patobulino). Šiomis dienomis taikomas A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus 1965 m. patikslintas A. Baranausko tarmių klasifikacijos variantas: skiriamos 3 pagrindinės aukštaičių (vakarų, pietų, rytų) ir 3 žemaičių (pietų, šiaurės, vakarų) patarmės.

Sistemingai tirti tarmes naudodamiesi anketomis bandė dar K. Būga ir A. Salys. J. Balčikonis, B. Larinas, J. Senkus 1950 m. sudarė programą ir Lietuvių kalbos institutas su aukštųjų mokyklų lituanistais iš viso lietuvių kalbos ploto (daugiau kaip 700 gyvenamųjų vietų) surinko tarmių medžiagą „Lietuvių kalbos atlasui“ (3 tomai, 1977–1991 m.). Duomenys renkami ir analizuojami pagal tarptautinio leidinio „Europos kalbų atlasas“ („Atlas linguarum Europae“) programą ir kitas dialektologijos anketas. Vykdomi Lietuvos ir už jos sienų vartojamų šnektų, jų sąveikos su kitomis kalbomis, lietuvių periferinių tarmių kalbinės padėties ir kiti tyrimai. Tyrimų išvados pateikiamos veikaluose: Z. Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologija“ (1966), V. Grinaveckio „Žemaičių tarmių istorija (fonetika)“ (1973) ir kituose. Monografiniu būdu aprašytos pazanavykio kapsų (J. Senkus), Mituvos upyno (E. Grinaveckienė), Kretingos (J. Aleksandravičius), Linkmenų, Gervėčių (J. Kardelytė), Šakynos (A. Jonaitytė), širvintiškių (K. Morkūnas), pietvakarių dzūkų (E. Mikalauskaitė), Mažeikių (A. Girdenis), Zietelos (A. Vidugiris) ir kitos tarmės. Sudaryti kai kurių šnektų žodynai: V. Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas“ (1976), J. Petrausko ir A. Vidugirio „Lazūnų tarmės žodynas“ (1985), G. Naktinienės, A. Paulauskienės, V. Vitkausko „Druskininkų tarmės žodynas“ (1988), A. Vidugirio „Zietelos šnektos žodynas“ (1998). Magnetinėse juostose, kompaktinėse plokštelėse ir kitose laikmenose kaupiami autentiški tarmių garso įrašai su komentarais, skelbiami tekstų rinkiniai: „Lietuvių kalbos tarmės“ (1970), A. Girdenio „Taip šneka tirkšliškiai: Šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais“ (1996), D. Mikulėnienės ir K. Morkūno „Dieveniškių šnektos tekstai“ (1997), Ž. Markevičienės „Aukštaičių tarmių tekstai“ (2 dalys, 1999–2001 m.) ir kiti. Dialektologijos veikalų dar yra išleidę: J. Bukantis, A. Butkus, K. Garšva, L. Grumadienė, J. Janavičienė, M. Kindurytė-Sivickienė, J. Lipskienė, J. Pabrėža, B. Stundžia, J. Šukys, J. Švambarytė, S. Tumėnas, B. Vanagienė ir kiti. Prieš Antrąjį pasaulinį karą tiriant tarmes, ypač jų akcentologiją ir fonetiką, imti taikyti eksperimentiniai, statistikos metodai (R. Ekblomas, J. Gerulis, P. Jonikas, E. Mikalauskaitė); taikant kompiuterines programas šiais tyrimais paremti paskutinių dešimtmečių kai kurių tarmėtyrininkų darbai (D. Atkočaitytė, R. Bacevičiūtė, B. Jasiūnaitė, G. Kačiuškienė, A. Leskauskaitė, I. Remenytė-Mažiulienė, E. Trumpa ir kiti; iniciatorius ir vadovas buvo A. Girdenis).

Lietuvių tarmes XIX–XX a. tyrė užsienio kalbininkai: A. Becenbergeris, K. Brugmanas, A. Leskynas (Vokietija), R. Gotjo (Prancūzija), O. Brokas, K. Stangas (Norvegija), P. Aruma (Estija), J. Rozvadovskis, J. Otrembskis, V. Smočynskis, M. Hasiukas (Lenkija), F. Fortunatovas, N. Sokolovas, A. Aleksandrovas, A. Pogodinas, T. Sudnik (Rusija) ir kiti.