Lenkaičių ąžuolas

Kitos reikšmės – Lenkaičių ąžuolas (reikšmės).

Lenkaičių ąžuolas

Lenkaičių dvaro ąžuolas su 10 m aukščio dreve 1909–1911 m. (fot. Juozapas Žiogas)
Vieta	Lenkaičiai, Rietavo savivaldybė
Rūšis	paprastasis ąžuolas
Aukštis	~27 m
Amžius	~500 m.
Apimtis (1,3 m aukštyje)	8,44–8,98 m

Lenkaičių ąžuolas, taip pat Medingėnų ąžuolas – istorinis ąžuolas, augęs Rietavo savivaldybėje netoli Medingėnų (2,6 km į rytus), Lenkaičių kaime, prie Gedikos upelio suformuotos daubos. Šis medis kamieno apimtimi, aukščiu ir visu savo tūriu buvo prilyginamas Stelmužės ąžuolui, kai kuriais parametrais ir viršijęs garsųjį gamtos paminklą. Praėjus pusei amžiaus po 1967 m. griūties per stichinę vėtrą, virtuolis ąžuolas išliko galutinai nesuiręs, išlaikęs liemens formą, traukiantis lankytojų dėmesį šalia jaunesnių Lenkaičių ąžuolų – gamtos paveldo objektų.

Gojaus miško medis

Į rytus nuo Medingėnų, tarp Lenkaičių ir Akmenskinės kaimų, iki Gedikos upelio pietuose išlikę daug ąžuolų. Apie 400 m į šiaurę nuo Gojaus miško išaiškinti vėlyvojo geležies amžiaus kapinynas ir senovės gyvenvietė. Gojaus vardas – tai nuoroda į senovės žemaičių šventą mišką, kuris nuo XV a. pirmos pusės galėjo būti ne vieną kartą iškirstas. Per šimtmečius jis neteko pietinės dalies, kur įsikūrė Lenkaičių dvaro sodyba, be to, vakaruose buvo atkirstas nuo likusio miško masyvo. Lenkaičių ąžuolas augo Gojaus pietiniame pakraštyje, kairiajame Gedikos upelio krante, į šiaurę nuo Lenkaičių dvarvietės. Ąžuolo būta labai seno, jis galbūt turėjo apie 1000 metų. Medis buvo apie 9 m apimties, išpuvusiu vidumi, į kurį galėjo sueiti 15 suaugusių vyrų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ąžuolą kažkas buvo padegęs, jis apie mėnesį degė. Nurodoma, kad apie jį žinoma daug padavimų, bet jie neskelbiami.

Istorija

Lenkaičiai kūrėsi miško sąskaita, lyg kokiame trake. Gretimame Gedikėnų kaime, kurio šiaurės–šiaurės vakarų ribos primena Valakų reformos metų matavimus, miškas buvo iškirstas seniai. Lenkaičių dvaro sodyba buvo įkurta ir išaugo miško pakraštyje, ąžuolais apaugusioje dauboje, prie Gedikos upelio. Senų ąžuolų iki šiol likę Gedikos slėnyje ir čia pat esančiose ganyklose. 1795 m. Lenkaičių dvaro inventoriuje senasis ąžuolas buvo priskirtas prie gamtos turtų. Jau tada jis kėlė pagarbą valdytojams ir buvo apskaitytas, saugomas, kaip visi kiti dvaro turtai. Vėlesni užfiksuoti istoriniai duomenys rodo, kad Lenkaičių dvaro ąžuolas augo tarp Lenkaičių ir Nagurkos įsiterpusio Gojaus miško pietvakariniame pakraštyje.

1795 m. Lenkaičių dvaro sodybos įkūrimas senojo ąžuolo pašonėje, lenkėje, galėjo būti sąmoningas ekonominis ir socialinis veiksmas, kuriuo siekta nutraukti šioje vietoje esančios šventvietės lankymą, galbūt ir senąsias šventes. Spėjimą sutvirtina faktas, kad gretimi dvarai Medingėnuose, Nagurkoje, Girkantiškėje yra išsidėstę ne daubose, o ant kalvų. Išlikę pasakojimai apie siekį ąžuolą nukirsti, o vėliau – sudeginti, siejami su XVIII a. pabaigoje ar XIX a. vykusiais bandymais Lenkaičių ąžuolą sunaikinti fiziškai. Kaip tik tuo laikotarpiu Dionizas Poška su Žemaičių vyskupu Juozapu Arnulfu Giedraičiu nukirto ir pasidalijo šventąjį Baublį. Senąsias religines šventes prie Lenkaičių ąžuolo pakeitė gegužinės ir pasilinksminimai šokių aikštelėje, kurie antrosios sovietinės okupacijos metais peraugo į dainų šventes. Lenkaičių ąžuolui išlikti padėjo atoki miškinga vietovė, kuri buvo administracinis paribys. Toli nuo Kantaučių, Žarėnų, Tverų bažnyčių nuo neatmenamų laikų augo šventas miškas. Naujaisiais laikais kertant jį kaip išteklių ir prekę, šis ir kiti prie Gedikos stovėję ąžuolai buvo palikti augti.

Prie Lenkaičių ąžuolo ir pakalnėje ištryptoje aikštėje lankydavosi turistai iš Lenkijos, Latvijos, Vokietijos, taip pat niekada netrūkdavo vietinių lankytojų iš Lietuvos. Kiekvieną savaitę atvažiuodavo moksleivių ekskursijos, pavieniai valdininkai, inteligentai. Medingėnų ir Žarėnų gyventojai laikė garbės reikalu aplankyti Lenkaičių ąžuolą, paliesti jį rankomis, su šeimos nariais ar draugais praleisti prie jo gerą valandą, nusifotografuoti. Ąžuolas buvo labiausiai jaunimo lankoma, dievinama vieta. Gretimoje aikštėje buvo šokama, skambėjo dainos.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Lenkaičių ąžuolas buvo apgadintas, jo kieta žievė suvarpyta kulkomis. Sovietmečiu ąžuolas stovėjo netrukdomas, nes visas Lenkaičių dvaras su 27 pastatais valdžios buvo iki pamatų sunaikintas. Čia kasmet vykdavo gegužinės, dainų šventės, šokių vakaronės. Buvo išmūryti ir sukalti stadioniniai suolai 10-ies eilių po 20 vietų.

1967 m. spalio 18 d. ąžuolą išvertė praūžęs uraganas. Nors nurodomos ir kitos žūties datos, mokslininkai linkę tikėti būtent šia versija, nes tą dieną Žemaitijoje siautė pati stipriausia XX a. audra, kurios vėjo gūsiai siekė 55 m/sek., o miškuose buvo išversta ir išlaužyta per 3 mln. m³ medienos. Ta pati audra išvertė ir antrą pagal stambumą Latvijoje Tiūterės ąžuolą (latv. Tūteres ozols), kuris skersmeniu ir amžiumi maždaug prilygo Lietuvos medžiui.

Ąžuolo liekanos

2009 m. miškininkų vertinimu, dešimtmečius tarp lapuočių krūmokšnių pragulėjusio ąžuolo liekanas sudarė apatinės dalies stuobrys, kurio skersmuo buvo virš 2 m, ilgis siekė 20,1 m. Šią medžio dalį sunku identifikuoti, nes išpuvęs kamienas su didele dreve griūdamas neatlaikė smūgio į žemę, skilo. Išlikusios dvi dalys: didžioji dalis su viršūne nuvirto į pašlaitę pietų kryptimi, mažesnė su stambia apatine šaka – į vakarus. Per tiek laiko medžiui galiūnui bent kiek išsilaikyti, galutinai nesuirti pasitarnavo jo augavietė su šlaitu, nuolaidėjančiu į pietų pusę, kur ilgiau neužsilaikydavo drėgmė. Atsirėmusi į didelę šakų karūną, viršutinė medžio dalis ilgai liko pakylėta virš žemės. Stuobrio viršutinėje vidinėje dalyje aiškiai matyti ugnies pėdsakai – apanglėjusi mediena. Pasakojama, kad ąžuolas buvęs degintas, nors kiti abejoja padegimo versija – greičiausiai, tai žaibo iškrovos pasekmė.

Dendrometriniai duomenys

Literatūros šaltiniuose šis ąžuolas turi kelis pavadinimus, dažniausiai vadinamas Lenkaičių arba Medingėnų ąžuolu, tačiau kartais – ir gretimų Gedikėnų kaimo vardu. Viena iš fotonuotraukų buvo priskiriama netgi Montrimų (Akmenskinės) ąžuolui, kuris tebeauga už 2,3 km į šiaurę nuo Lenkaičių ąžuolo.

Daugelis ąžuolo matuotojų gavo skirtingus šio medžio išmatavimus, teikdami juos palyginimui su Stelmužės ąžuolu. Lenkaičių ąžuolo kamieno apimtis siekė 8,5–9 m, labiausiai tikėtinas aukštis – apie 27 m, o tūris buvo didžiausias iš visų Lietuvos ąžuolų. Nors šis ąžuolas kai kuriais duomenimis, amžiumi galėjo pranokti Stelmužės ąžuolą, tačiau jis nebuvo pripažintas gamtos paminklu, be to, savo gyvavimo laiku nesulaukė nei mokslinės, nei didesnės literatūrinės šlovės. Rašytinių šaltinių, palyginti su Stelmužės ąžuolu ar Bijotų baubliu, išliko mažai. Ąžuolas apie 1857 m. buvo padegtas piemenų, o gal žaibo. Tikėtina, kad žūties metu 1967 m. Lenkaičių ąžuolas buvo apie 10 cm storesnis už Stelmužės ąžuolą.

Apie ąžuolą paskelbta duomenų iš Gedikėnų kilusio žurnalisto Juozo Girdvainio (1941–2024) padarytuose lauko užrašuose su 1957 m. nuotrauka. Matomas ertmėje pastatytas suolas, nes tais pačiais metais vietinės dainų šventės proga čia buvo įrengta užkandinė aukštiems valdžios pareigūnams. Autoriaus vertinimu, metro aukštyje Lenkaičių ąžuolo apimtis buvo 9,82 m.

Išlikusios kelios 1909–1911 m. nuotraukos, kurias padarė tuometis Medingėnų bažnyčios klebonas, Lietuvių mokslo draugijos narys Juozapas Žiogas. Nors autoriaus nebuvo datuotos, tyrėjams pavyko nustatyti tuometinėse stiklo fotoplokštelėse užfiksuotų geros kokybės vaizdų laikotarpį. Vienoje iš jų į kadrą papuolė prie berniuko kojų esančio perlenkto laikraščio antraštės fragmentas su raidėmis „MO“. Pasitelkus leidinį „Periodinių leidinių lietuvių kalba 1823–1940 m. bibliografija“, nustatyta, kad tai „Lietuvos ūkininko“ priedas „Mokykla“, leistas 1909–1914 m., tačiau būtent toks jo apipavidalinimas, kaip J. Žiogo nuotraukoje, buvo naudojamas 1909–1911 m. Užfiksuota dvaro ąžuolo laja tebebuvo labai gyvybinga. Atsižvelgdami į tai, taip pat įvertinę visų seniausių Europos ąžuolų kontekstą, ekspertai padarė išvadą, kad Lenkaičių ąžuolas buvo 400–500 metų amžiaus ir iki išvirtimo buvo apie 10 cm storesnis už Stelmužės ąžuolą (nenurodyta, kaip tiksliai buvo pamatuota ant šlaito augusio medžio kamieno apimtis). Palyginimui, Stelmužės ąžuolas nuo 1956 iki 2012 m. pastorėjo dar 31 cm, taigi jis pasižymi plačiomis metinėmis rievėmis, ir tikėtina, kad jo amžius yra 450–700 metų. Beje, 29 Europos ąžuolų, kurie šiuo metu yra dar storesni nei Stelmužės, vidutinis amžius yra 650 metų.

Kamieno apimtis

Pastaraisiais metais VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkai, želdynų ekspertai Julius Bačkaitis ir Kšištofas Godvodas surinko ir išnagrinėjo daugumos ankstesnių autorių žinias apie Stelmužės ir Lenkaičių ąžuolus. Jų skaičiavimais, Lenkaičiuose augo Lietuvoje rekordinių dydžių medis: 2,69–2,86 m skersmens arba 8,44–8,98 m apimties, apie 27 m aukščio, iš viso 67–75 m³ tūrio. Nurodomas skersmuo ~ 3 m, nes medis augo šlaitelyje, be to, turėjo didžiulį priekelminį gumbą, todėl sunku tikėtis tikslesnių matmenų.

1957 m. Vinco Žilėno ekspedicijos muziejininkai lankėsi greta Lenkaičių dvaro, kur matė kelis senus ąžuolus. Vienas iš ąžuolų, jau apdžiūvęs (tik su dalimi gyvų šakų), buvo toks storas, kad jį vos galėjo apkabinti 5 asmenys. Ties tais ąžuolais būta dainų šventės, o ąžuolo viduje būta įrengtos užkandinės. Laikant, kad žmogus apkabina apie 1,7 m (1,6–1,8 m) medžio apimties atkarpą, 5 žmonės galėjo apkabinti apie 8,5 m apimties kamieną, kas sutampa su aukščiau nurodytais duomenimis apie Lenkaičių ąžuolo drūtumą.

Atsižvelgiant į išlikusią fotomedžiagą, vietinio miškininko J. Kalinausko matavimai 1937 m. (skersmuo apie 3 m, o apimtis apie 9 m), yra labiausiai tikėtini. Galima teigti, kad Stelmužės ąžuolas 1938 m. buvo apie 2,75 m, o 1967 m. – apie 2,78 m skersmens. Vadinasi, laikant, kad Lenkaičių ąžuolo skersmuo buvo apie 2,86 (3,0) m, galima teigti, kad iki 1967 m. Stelmužės ąžuolui priskirtas „storiausiojo Lietuvoje“ titulas nepelnytai. Būdamas apie 27 m aukščio ir apie 2,69–2,86 m skersmens, Lenkaičių ąžuolas, matomai, turėjo ir didžiausią iš visų tuomet Lietuvoje augusių ąžuolų tūrį – apie 67–75 m³.

Amžius

Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad Lenkaičių (Medingėnų) ąžuolui buvo apie 1000 metų. Tikslus medžio amžius niekada nebuvo matuotas ar skaičiuotas, be to, niekam ir nebūtų pavykę to padaryti, nes ąžuolo vidus buvo iki 9 ar 10 m aukščio išdegęs, o viduje buvęs pastatytas suolas 5 žmonėms. Sprendžiant iš ąžuolo gyvybingos lajos būklės, daryta išvada, kad jo amžius galimai buvo panašus ar netgi mažesnis nei Stelmužės ąžuolo – t. y. tik apie 400–600 metų.

Tautosakinės žinios

Žmonės apie šį ąžuolą pasakoja įvairias istorijas. Ąžuolas traukė lankytojus, padavimai jį siejo su senovės lietuvių religija. Ryškesnio pasakojimo ar su juo siejamo siužeto XX a. Lenkaičių dvaro medis neturėjo. Tarp pirmųjų jį aprašiusių autorių – Tverų girininkas, iš Židikų valsčiaus kilęs Juozas Kalinauskas. 1937 m. aprašyme jis apsiribojo literatūriniu paveikslu ir tik aprašymo pabaigoje pridūrė, kad vidurnaktį žmonės vengė šios vietos. Ąžuolas dar atrodė stiprus medis, nemanęs greit mirti dėl savo amžiaus, nors ir Vytauto laikais jau turėjo jis vadintis seniu. Jo vidury lengvai galėjo tilpti apie 15 suaugusių žmonių. Kamieno sienos dar storokos ir tvirtos. Viršūnė šiek tiek apdžiūvusi, bet šalutinės šakos puikiai žaliavo, derėjo gilės. Šakų drevėse perėjo gauruotos pelėdos, naktį bauginusios keleivius, o iš po ąžuolo lajos nuo žilvičio krūmo nykštukas – lakštutė čiulba. Tylią vasaros naktį medis paslaptingai ošė, su senovės milžinais šnekėjo. Už tai žmonės vidurnaktį vengė pro jį keliauti.

J. Girdvainio pateiktus prisiminimus apie senąjį ąžuolą reikėtų laikyti tautosakiniu tekstu, kurį autorius papildęs savomis detalėmis, originaliais posakiais ir palyginimais. Jis užsiminė apie Tadą Blindą ir jo raituosius bernus, kurie keletą sykių buvo sustoję prie senojo ąžuolo, rišo žirgus, taip pat apie šioje vietoje į medžioklę susirinkdavusius dvarponius. Lenkaičių ąžuolas buvo tapęs 1861 m. baudžiauninkų, atskubėjusių iš gretimų dvarų, pasitarimų, sambūrio vieta. Ryškiausiai prisimenamos vykusios jaunimo gegužinės prie ąžuolo, kuris buvo labiausiai jaunimo lankoma, dievinama vieta. Pritariant armonikos ir bandonijos garsams, gretimoje aikštėje buvo šokama neretai iki trečiųjų gaidžių. Giedrais šeštadienio vakarais šokių ir liaudiškų dainų skambesys aidėdavo iki pat saulės patekėjimo. Ąžuolas buvo pasimatymų, pirmos pažinties, meilės vieta. Ąžuolas – senjorų vis tebegarbinama stabmeldystės šventykla. Sakoma, valandėlę prie jo pastovėjęs ar liesdamas žmogus pasijusdavo energingesnis, žvalesnis ir pakylėtas.

J. Girdvainis pasakojimą tęsė apie tai, kaip Lenkaičių dvarininkai, siekę numaldyti šokėjus ir triukšmautojus dvaro pašonėje, nusprendė ąžuolą sunaikinti. Pasak autoriaus, bandymai nupjauti dvaro ąžuolą ir daugkartiniai mėginimai jį padegti vyko laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo. Kitų šaltinių teigimu, remiantis J. Kalinausku, piemenys Lenkaičių dvaro ąžuolą padegė dar XIX a. viduryje. Sako, medis degė ar smilko mėnesį, kol jį vargais negalais pavyko užgesinti.

Pasak J. Girdvainio, XX a. Lenkaičių ąžuolą visais būdais nesėkmingai mėginta sudeginti. Lenkaičių dvaro šeimininkai savo tarnams įsakė šventadieniais po vidurnakčio visus vaikyti iš šokių aikštelės prie ąžuolo, bet, pasirodo, patys tarnai nevengė pasismaginti ir pašokti iki paryčių. Tada dvaro prievaizdas gavo paliepimą sunaikinti ąžuolą. Tarnams buvo įsakyta jį nupjauti. Keli tarnai bandė pjauti, keli – kirsti šakas, bet pjūklai ir kirviai bematant atšipdavo, trūkinėdavo ir lūždavo. Taip ąžuolas galiūnas liko neįveiktas. Kitą kartą tarnams buvo duota degtinės, dėžė su degalais, pakulų ir liepta ąžuolą sudeginti. Tarnai bandė ąžuolą padegti, tačiau nesėkmingai, net žibalo užpylus jis nedegė. Liepsnose apdegė tik įkaušusių bernų plaukai ir antakiai, šalia susproginėjo stiklainiai su degalais. Dvaro ūkvedys galutinai pasiuto, paliepė ąžuolą deginti dieną ir naktį. Trenkė užsirūstinęs perkūnas, papūtė smarkus vėjas, ir lietus užgesino pradegintas ąžuolo kamieno šaknų žaizdas. Kitą kartą vėl prie ąžuolo su dėžėmis atrėplinusiems dvaro tarnams susiruošusiems jį padegti, iš ąžuolo viršūnės pasipylė žvyras, po ąžuolu raitėsi gyvatės ir šokinėjo varlės. Be to, iš ąžuolo nusileido kaukėtos ypatos su storais vėzdais ir šakėmis, apkūlė persigandusius degintojus. Jie buvo taip įbauginti, kad kitą kartą jau bijojo net koją kelti į ąžuolo pusę. Paskui Lenkaičių ąžuolą ėmė deginti sukrautu dideliu laužu prie jo kamieno. Degino dieną ir naktį, laužą kūrendami trise, pasiruošę ilgus metalinius strypus. Bet ir tai nepadėjo – lietus, vėjas ąžuolą vis gesino, guodė ir ramino.

Į milžinišką, išdegintą Lenkaičių ąžuolo drevę galėjo įeiti dešimt ir daugiau žmonių. Mitologiniu požiūriu, ertmė šiaurinėje medžio pusėje priklausė bauginančiam tamsos pasauliui ir požemio būtybėms, apie ką kalbėjo ir istorijų pateikėjai.

Literatūra

• Vaitkevičius, Vykintas (2022). „Lietuvos drūtieji ąžuolai. Kur ir kaip jie išliko? Nekarūnuotas Lietuvos ąžuolų karalius“. Būdas (4 (205)): 1–17. Nuoroda tikrinta 2026-07-09.
• Bačkaitis, Julius; Godvod, Kšištof (2020). „Stelmužės ir Lenkaičių (Medingėnų) ąžuolai – dvi legendos, du likimai“ (PDF). Kraštovaizdžio architektūra – teorijos ir praktikos aspektai. 2020, Nr. 1 (5). Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupė (KŽEG): 190–206. ISSN 2669-2279.

Nuorodos

• Lenkaičių (Medingėnų) ąžuolas ir Lietuvos miškai, 2023.
• Lenkaičių ąžuolas virtuolis / The Lenkaiciai fallen Oak arboristai.lt 2014-01-09
• Medingėnų apylinkės. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 125 psl.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.